Vartojimo kreditas: Vartotojui aktualios nuostatos

2017 11 12

Vartojimo kreditai – plačiai paplitusi paslauga, tačiau galima pastebėti, kad dalis vartotojų vis dar negeba tinkamai suprasti naudojimosi šia paslauga sąlygų, įvertinti atsakomybės bei galimos rizikos. Teismų praktikoje taip pat vis dar matoma tendencija, kad vartojimo kreditus gavę asmenys negina savo teisių, tarsi ,,slepiasi“ nuo jiems keliamų reikalavimų neteikdami procesinių dokumentų ir neatvykdami į teismo posėdžius. Nors vartojimo teisinių santykių specifika leidžia teismui būti aktyviam šiose bylose, taip sušvelninat neigiamą asmens nedalyvavimo procese įtaką, tačiau pabrėžtina, kad kreditą gavusio asmens ,,slėpimasis“ nuo vykstančio proceso dažniausiai sukelia priešingą efektą nei yra tikimasi – pareiga grąžinti skolą nedingsta, o galutinis sprendimas vartotojui būna mažiau palankus, nei tuo atveju, jei kreditą gavusio asmens pozicija byloje būtų tinkamai atstovaujama.

Šiek tiek istorijos. Vartotojai vis dažniau skolinasi ne tik ilgalaikėms investicijoms, bet ir kasdieniams poreikiams tenkinti, auga vartojimo kreditų paklausa, kartu ir tarptautinių kreditų skaičius, plinta vartojimo kreditų teikimas nuotolinio ryšio priemonėmis. Vykstančių rinkos pokyčių kontekste, iškilo neatidėliotina būtinybė keisti vartojimo kredito santykių reglamentavimą, siekiant išvengti žalos vartotojams ir Europos Sąjungos bendrai ekonomikai. Dėl šių priežasčių, dar 2008 m. buvo priimta naujoji Vartojimo kredito direktyva, o perkeliant direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę priimtas LR vartojimo kredito įstatymas, kuris įsigaliojo 2011 m. Įstatymas neabejotinai sustiprino vartotojų teises vartojimo kredito rinkoje ir apribojo neatsakingo skolinimo bei skolinimosi galimybes. Siekiant dar didesnės vartotojų apsaugos įstatymas toliau tobulinamas.

Nepaisant to, koks griežtas būtų vartojimo kredito teisinis reglamentavimas, vartotojams nežinant ir neginant savo teisių, šio įstatymo veiksmingumas ribojamas. Tai, kad kreditus gavę asmenys dažnai neatvyksta į teismo posėdžius, negina savo teisių, leidžia daryti prielaidą, jog galimai ir nesinaudoja Vartojimo kredito įstatymu jiems suteikiamomis lengvatomis. Šia apžvalga siekiame atkreipti vartotojų dėmesį į jų teises vartojimo kreditų srityje.

Kokios sutartys laikomos vartojimo kredito sutartimis? Vartojimo kredito sutartį galima atskirti pagal sutarties šalis. Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 15 d., vartojimo kredito sutarties gavėjas visada bus vartotojas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms. Tuo tarpu kita sutarties šalis – kredito davėjas – priešingai, turi būti asmuo, kuris vartojimo kreditus teikia verslo tikslais. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus sąlygoja sutarties laisvės principo ribojimą bei nuostatų, užtikrinančių didesnę vienos sutarties šalies apsaugą, įtvirtinimą.

Vartojimo kredito sutartimis iš esmės laikomos visos sutartys, kurių objektas yra vartojimo kreditas, tačiau ne visoms vartojimo kredito sutartims yra taikomas vienodas teisinis reguliavimas. Toliau bus minimos nuostatos, įtvirtintos Vartojimo kredito įstatyme. Pažymėtina, jog Vartojimo kredito įstatymas, be kita ko, nėra taikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Taip pat, su tam tikromis išimtimis, įstatymas netaikomas sutartims, kai bendra suteikto kredito suma didesnė negu 75 000 Eur. Išimčių yra ir daugiau, todėl visais atvejais būtina pasitikslinti ar vartojimo kredito sutarčiai taikytinas Vartojimo kredito įstatymas.

Vartojimo kredito gavimas, išskyrus kelias išimtis, prasideda nuo standartinės formos, kuri Jums (vartotojui) turi būti pateikta ir kurioje glaustai pateikiama būtina informacija skirtingiems vartojimo kreditų pasiūlymams palyginti. Įžvelgiant tinkamo informacijos atskleidimo svarbą bei išryškėjus šios srities reglamentavimo spragoms, nuostatų dėl informacijos atskleidimo tobulinimas buvo vienas iš prioritetų. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 5 str. 1 d., per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Ši informacija turi būti rašytinė, standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos ir pateikiama patvariojoje laikmenoje. Taigi, vartojimo kredito gavėjas turi teisę gauti, o kredito davėjas turi pareigą prieš sutarties sudarymą pateikti formą, kurioje glaustai ir aiškiai nurodomos pagrindinės vartojimo kredito sutarties sąlygos. Ši forma yra standartizuota, joje negali būti pateikiama jokia papildoma, perteklinė informacija, galinti klaidinti, tokiu būdu vartotojui supaprastinant informaciją apie siūlomą vartojimo kreditą.

Pateikiama forma leidžia Jums prieš sudarant vartojimo kredito sutartį palyginti skirtingus vartojimo kredito davėjų pasiūlymus. Vertinant vartojimo kreditus labai svarbu suprasti pagrindinius terminus: Bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – bendros vartojimo kredito sumos ir bendros vartojimo kredito kainos suma. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Bendra vartojimo kredito suma – kredito suma, kuria suteikiama galimybė naudotis pagal vartojimo kredito sutartį. Bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu.

Net ir sudarius vartojimo kredito sutartį, Jums (vartotojui) įstatymu suteikiamos sąlygos persigalvoti ir pasitraukti iš skolinimosi santykių. Visų pirma, Vartojimo kredito įstatyme numatytas apsisprendimo laikotarpis. Apsisprendimo laikotarpisyra dviejų kalendorinių dienų laikotarpis, per kurį vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties ir grąžinti vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui jam išmokėtą vartojimo kredito sumą nemokėdamas palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išlaidų ar kompensacijų. Apsisprendimo laikotarpis prasideda nuo lėšų pagal sudarytą vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui išmokėjimo dienos.

Papildomai, Vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos arba nuo dienos, kurią vartojimo kredito gavėjas gavo vartojimo kredito sutarties nuostatas ir sąlygas bei informaciją pagal įstatymo 11 straipsnį, jeigu ta diena yra vėlesnė. Pasinaudojant teise atsisakyti sutarties, vartojimo kredito gavėjas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo apie vartojimo kredito sutarties atsisakymą išsiuntimo vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui dienos, grąžina vartojimo kredito davėjui arba paskolos davėjui vartojimo kreditą ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kurią buvo išmokėtas vartojimo kreditas, iki vartojimo kredito grąžinimo dienos. Šios palūkanos apskaičiuojamos pagal sutartą vartojimo kredito palūkanų normą. Vartojimo kredito sutarties atsisakymo atveju vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės iš vartojimo kredito gavėjo gauti jokios kitos kompensacijos, išskyrus kompensaciją už viešojo administravimo įstaigoms sumokėtus negrąžinamus mokesčius.

Dar vienas greitesnio pasitraukimo būdas, kredito grąžinimas anksčiau nustatyto termino. Vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

Vartojimo kredito sutarties turinys ir jo pateikimo būdas atlieka lemiamą vaidmenį tiek vartotojui vertinant prisiimamus įsipareigojimus prieš sudarant sutartį, tiek vykdant sutartinius įsipareigojimus, tiek kilus ginčui dėl vartojimo kredito teikimo sąlygų. Dėl šių priežasčių pereinama prie vis detalesnio vartojimo kredito sutarties turinio reguliavo. Šiuo atžvilgiu paminėtina labai svarbi nuostata, numatyta Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 7 d., pagal kurią, jeigu vartojimo kredito sutartyje pateikta ne visa privaloma pateikti informacija arba jeigu vartojimo kredito sutartyje nurodyta informacija yra klaidinanti ir tai turėjo esminės įtakos vartojimo kredito gavėjo sprendimui sudaryti vartojimo kredito sutartį, kurios jis kitomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs, vartojimo kredito gavėjas turi teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties, pranešdamas vartojimo kredito davėjui apie vartojimo kredito sutarties atsisakymą raštu patvariojoje laikmenoje prieš 30 kalendorinių dienų. Šiuo atveju vartojimo kredito gavėjas turi vartojimo kreditą grąžinti mokėdamas vartojimo kredito sutartyje nustatyto dydžio įmokas, tačiau jis neprivalo mokėti vartojimo kredito sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų išlaidų.

Vartotojų apsaugai įstatyme įtvirtinti ir paminėtini du svarbūs sumų ribojimai, kuriuos reikia įsivertinti tiek sudarant vartojimo kredito sutartį, tiek susidūrus su sunkumais grąžinti vartojimo kreditą. Teisės aktų neatitinkančios sąlygos gali būti pripažintos negaliojančiomis ar pakeistos, atitinkamai gali mažėti ir jums pareikštų reikalavimų dydis.

Vienas aktualiausių rodiklių – bendra vartojimo kredito kaina. Remiantis Vartojimo kredito įstatymu, bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tuo atveju, jei jūsų sudarytoje sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kaina neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismas gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

Kitas ribojimas aktualus vėlavimo atveju. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Pabaigai paminėtinas labai svarbus aspektas, dėl kurio dažnai susiduriama su sunkumais grąžinti kreditą – kreditingumo vertinimas. Atsakingojo skolinimo nuostatai numato, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d., prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Pažymėtina, jog ir pats vartotojas turėtų labai įdėmiai įvertinti ne tik savo galimybes grąžinti kreditą, bet ir galimybes pragyventi iš jam likusių lėšų sumokėjus kredito įmoką. Ginant pažeistas teises svarbu tai, jog pagal esamą reglamentavimą, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.

Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas negali būti atliktas remiantis tik vartojimo kredito gavėjo paraiškoje ar klausimyne pateikta informacija apie vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį. Paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai. Vartojimo kredito davėjas prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį turi: 1) surinkti kredito gavėjo paaiškinimus bei juos patvirtinančius įrodymus; 2) įvertinti duomenų pakankamumą; 3) esant reikalui, duomenis patikrinti duomenų bazėse. Vartojimo kredito davėjo pareiga įvertinti mokumą negali būti laikoma tinkamai įgyvendinta, jei vartojimo kredito gavėjo paaiškinimų apie gaunamas pajamas nepatvirtina objektyvūs duomenys.

Ši apžvalga yra bendro pobūdžio ir negali būti vertinama kaip teisinė konsultacija. Galiojantys teisės aktai gali būti pakeisti ar individualios situacijos atveju vertintini skirtingai, todėl visais atvejais rekomenduojame pasikonsultuoti su advokatu. Dėl konsultacijos mūsų kontoroje kreiptis el. paštu info@masaitiene.lt arba tel. +37067684813.

Share
Call Now ButtonSkambinti
Translate »